28/10/2026
Artėjant Vėlinėms, visi prisimename savo artimuosius, prisėdusius ant vėlių suolelio. Taip gražiai mūsų senoliai vadindavo vietą, kurioje susitikdavo į dausas iškeliavusios vėlės. 🤍
Bet man suolelis – ne tik graži mirties metafora. Suolelis nuotraukoje – lygiai toks, kokį pamenu stovint vienos iš savo močiučių namuose. Močiutei jis buvo pagalbininkas ne tik buityje, bet ir dvasiniame gyvenime, nes prisėdusi ant jo ji kalbėdavo maldas.
Keliaudama melžti karvių taip pat čiupdavo jį ir nešdavosi kartu. Sėdėdavo ant jo ir skusdama bulves. Šiandien, kai žiūriu į šį suolelį, matau ją. Visada susikaupusią, rimtą, darbščią kaip bitutė ir mylinčią. Ne tik artimuosius, bet ir savo gyvulėlius. Prisimenu, kaip gyvenimo saulėlydyje kviečiama persikelti gyventi iš kaimo į miestą, močiutė jokiu būdu nesutiko.
Ak, močiutė, kokia tu buvai rūpestinga! Net kai kojos jau sunkiai belaikė, tempdavai pilnus kibirus vandens savo karvytėms ir neleisdavai tau padėti. Žinai, matyt kartais ir aš būnu užsispyrusi, bet tik todėl, kad stengiuosi daryti tai, kuo tikiu. Net kai pavargstu, net kai suabejoju.
Šiandien geriau nei bet kada anksčiau suprantu, kad esu močiučių tąsa, kad manyje gyva jų meilė ir rūpestis.
Kai kepu pyragėlius savo sūnums, prisimenu, kaip kita mano močiutė pečiuje kepdavo bandeles su lašinukais. Niekada niekur nesu ragavusi skanesnių nei tavo keptos, močiute! Ir net žinau, kodėl. Pamenu, kaip ilgai kildindavai tešlą, su kokia meile ant tešlos kraudavai pagalvių ir antklodžių kalną. Apkamšydavai lyg vaikelį, kad tik tai tešlai šilta būtų! Užtat ir tos bandutės – gardžiausios pasaulyje!
Kokia jaučiuosi dėkinga, kad man atvažiavus tiesdavai gražiausią, savo rankom siuvinėtą staltiesę. Šiandien, kai renku medžiagas, kuriu eskizus, kai matuoju, siuviu ir dėlioju, mano rankomis dirbi ir tu, močiut. Nemokydama išmokei, kad mažos ir gražios detalės kasdienybėje yra svarbios, o rankų darbas – vertybė.
Kai sekmadieniais vesdavaisi mane į bažnyčią, visada stebėdavausi, kokia tu graži! Pasipuošdavai spalvingiausiais drabužiais, dailiausiais karoliais, audavaisi batelius ant kulniuko, plaukus sukdavai bigudukais... Mokėjai švęsti gyvenimą, kad ir koks sunkus jis buvo. Išgyvenusi tremtį ir kitus sunkumus, vis tiek džiaugeisi ir mokei džiaugtis kitus.
Mano mylimos močiutės, kaip aš jūsų ilgiuosi. Ir kokios jūs gyvos mano prisiminimuose, kuriais dalinuosi.
O dalinuosi tam, kad įkvėpčiau ir pakviesčiau kitus ne tik aplankyti kapus ir uždegti žvakelę, bet ir susitikti su giminaičiais, prisiminti ir priminti vienas kitam išėjusiųjų gyvenimo istorijas. Susėsti prie stalo, kaip kadaise švęsdami Ilges sėsdavo mūsų protėviai. 🕯️
Ar žinote, kad anksčiau tikėta, jog šiuo ypatingu laikotarpiu vėlės sugrįžta aplankyti savo artimųjų? Todėl po stalais ar suolais žmonės palikdavo vėlėms maisto, nuliedavo gėrimo, nes tikėjo, kad gyvieji ir į amžinąją tėviškėlę iškeliavusios artimųjų dūšelės susitinka.
Susitikime ir mes. Prisiminkime su šiluma ir meile. Pagerbkime išėjusius – papasakokime savo vaikams gražiausias istorijas ir pasidalykime prisiminimais. 🤍
